Kaimynų teatrų šventė Ignalinoje

Šis ruduo Ignalinai turtingas teatrinio meno. Spalio pabaigoje nušurmuliavo vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Bildučiai“, o suaugusiuosius lapkričio 29 dieną pakvietė „Kaimynų teatrų šventė  2014“, kuri vyko Ignalinos kultūros ir sporto centre.  Šiais metais šventėje dalyvavo suaugusių mėgėjų teatrai iš Anykščių, Utenos, Rokiškio, Kupiškio raj.  Skapiškio, Ignalinos ir iš svečiai iš Estijos, Saremų salų.

Kaimynų teatrų šventėje ignaliniečiai galėjo pamatyti 6 spektaklius. Buvo pamaloninti ir komedijų, ir dramų mėgėjai. Pertraukų metu žiūrovams koncertavo kultūros centro meno mėgėjų kolektyvai  – tautinių šokių ansamblis „Gaja“ ir liaudiškos muzikos kapela „Ringė“. Gražia dovana visiems tapo  rašytojo, poeto,  režisierius, dainų autoriaus ir atlikėjo Vytauto  V. Landsbergio autorinis koncertas.

 

Šventės atidaryme Ignalinos teatro „Salos“ nariai parodė nuoširdžią ir šiltą kompoziciją apie tai, kaip paprastus žmones užburia teatro dvasia, kaip jie pasikeičia, pasiduoda nešami stebuklingos meno jėgos, kiti gi – skubėdami ir paskendę savo rūpesčiuose  – net ir nepastebi lengvutės teatro fėjos plunksnelės prisilietimo…

Šventės dalyvius pasveikino savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis. Kiekvienam teatrui jis dėkojo už dalyvavimą, įteikė atminimo dovanėles bei linkėjo malonaus pabuvimo Ignalinoje.

Ryte  jaunuosius žiūrovus ir jų tėvelius į  muzikinį spektaklį pakvietė Estijos Saremų liaudies teatras, kuris atvežė labai nuotaikingą  spektaklį visai šeimai „Zuikis išpuikėlis“ pagal gerai žinomą Sergejaus Michalkovo pasaką. Prieš spektaklį į salę išbėgę zuikučiai sveikino žiūrovus, linksmino vaikučius. Žaisminga istorija suaugę teatro mylėtojai iš Estijos pasakojo ne tik apie kiškučius, bet ir apie žmogiškąsias mūsų silpnybes. Zuikis iš miegančio medžiotojo pavogęs šautuvą, pasijuto miško valdovu, užgrobė lapės namus, neklausė savo mamos. Ši pamokanti istorija baigiasi laimingai, visi miško žvėreliai susidraugauja, o medžiotojas atgauna savo šautuvą. Spektaklio siužetas buvo užrašytas lietuviškai ir spektaklio žiūrovai galėjo jį perskaityti programėlėje. Visus prajuokino vieno iš aktorių pasakyta lietuviška frazė. Medžiotojas salės paklausė: „Kur mano šautuvas…“


Kaip pristatydama estus sakė režisierė Jolanta Narbutaitienė, šis teatras dirba jau 52-ejus metus, jis pastatęs 151 pjesę. Ignaliniečiai su šiuo teatru susipažino 2013 metais, kai Saremo saloje viešėjo grupė Ignalinos rajono kultūros darbuotojų. „Žiūrint į pasaulio žemėlapį, jūs esate mūsų kaimynai. Labai džiaugiamės, kad atvykote…“,- dėkojo režisierė.

Anykštėnai į šventę atvežėlietuviškos dramaturgijos klasiką – Liudvikos Didžiulienės-Žmonos komediją „Lietuvaitės“. Žiūrovams gerai pažįstamas aktorius ir režisierius Jonas Buziliauskas, dabar sukūręs savo trupę Anykščiuose,  kvietė drauge pasijuokti ir ironiškai pažvelgti į mus ir pasaulį. Įdomiausia spektaklyje buvo tai, kad režisierius praeities laiko aktualijas pagyvino šiuolaikinio pasaulio detalėmis. Pvz. trys sulenkėjusios dvarininkaitės kalba mobiliaisiais telefonais, bijo, kad į jų šventę neatvažiuotų koncertuoti „Naujosios pupytės“ ir t.t. Gero juoko dozė tikrai praskaidrino dieną ir dovanojo gerų emocijų.

Teatras iš Utenos pakvietė į spektaklį, skirtą uteniškio, rašytojo, pianisto, Lietuvos kariuomenės savanorio, Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos pradininko Prano Daunio (1900 – 1962 m.) atminimui. Tai   autobiografinė drama, pasakojanti apie neregio P. Daunio, žmogaus pritaikiusio Brailio rašto abėcėlę lietuvių kalbai, gyvenimą, kūrybą, tragiškus išgyvenimų  ir  žmogaus tvirtybę.


 
Kupiškio rajono Skapiškio teatro „Stebulė“  spektaklis „Pavasario linksmybės“ – labai lietuviška ir viena geriausių 2014 m. sukurtų interpretacijų pagal K. Donelaičio poemą „Metai“. Šis spektaklis buvo  puikiai įvertintas autoritetingos komisijos  ir atrinktas iš daugybės  Lietuvos teatrų pastatymų dalyvauti Lietuvos dainų šventės Teatro dienos finaliniame spektaklyje „Jau saulelė…“. Pavasarį, tirpstant sniegui, atrandama K.Donelaičio knyga. Verčiant knygos puslapius tekstas įprasminamas teatriniais žaidimais. Aktoriai vaizdžiai įkūnija bundančią gamtą, paukščius, vabzdžius, žmonių pavasarinius darbus ir rūpesčius. Švenčiant Šv. Velykas visi susirenka prie bendro stalo, kalbamos maldos. Beliko tik stebėtis režisierės Vitos Vadoklytės talentinga išmone – daugybė vaizdų ir garsų buvo perteikta su labai minimaliomis priemonės, panaudojant popierinius maišus ir bidonėlius. Puikus pastatymas visus tiesiog sužavėjo.

 

Savo pastatymais visada nustebina Rokiškio liaudies teatras. Šis kartas irgi netapo išimtimi. Rokiškėnai Ignalinai dovanojo pasaulinės dramaturgijos klasika tapusią  Garsijos Lorkos dramą „Bernardos Albos namai“. Po vyro mirties Bernarda Alba savo namus paverčia gedulo tvirtove ir nuo pasaulio ilgiems metams uždaro savo penkias dukras. Jaunos moterys įsisukaį paslapčių ir aistrų verpetą, jos tiesiog dūsta ir nyksta, pyksta ir kerštauja. Motina savaip myli savo dukras, tačiau griežtas tradicijų laikymasis, savo padėties išaukštinimas ir baimė sutepti šeimos vardą ją daro negailestingą, piktą ir uždarą. Iš tikrųjų – visi jausmai užrakinti giliai viduje, jie tarsi nepramuša juodo drabužio ir proto uždangos. 

 

Uždara erdvė slopinamus jausmus paverčia pražūtingu užtaisu, kuris vienąkart spogsta… Žiūrėdamas šį spektaklį,  nė negalėjai patikėti, kad jį vaidina ne profesionalai. Taip sujaudinti, sukrėsti gali tik profesionali vaidyba. Kiekvienas personažas buvo įdomus, išbaigtas, kiekvienas artistas puikiai atliko savo vaidmenį. Žiūrovai teatrui ir jaunai režisierei Neringai Danienei atsidėkojo gausiais plojimais.

Paskutiniai šventėje savo spektaklį rodė šeimininkai – ignaliniečiai.  Kaip visada jų spektakliuose,  salė buvo sausakimša. Ignalinos mėgėjų teatras „Salos“ savo žiūrovus šįkart pakvietė į  spektaklio „Vieno tėvo vaikai“ premjerą.  Tai sudėtingos struktūros  Juozo Glinskio pjesė, per Žemgirdų šeimos išlikimo istoriją pasakojanti visos Lietuvos gyvenimą nuo pokario  iki nepriklausomybės atgavimo laikų. 

Scenoje prabėga 43 metai  – nuo trėmimų į Sibirą, per ankstyvojo sovietmečio  „kolchozų“ tvėrimo laikotarpį iki nepriklausomybės atgavimo ir tremtinių palaikų parvežimo į Lietuvą. Žemgirdų sodyboje, kurioje prabėga keturių kartų gyvenimas, darniai  gyvena gyvieji ir mirusiųjų vėlės, sugrįžtančios net iš Sibiro ledynų „kaulelių pašildyti“. Jie kartu išgyvena sudėtingus ir painius herojų gyvenimo vingius ir posūkius, silpnybes ir paklydimus, skausmą ir dramas.  „Vieno tėvo vaikai“–  tai priminimas mums , jog  visi esame vienos šalies,  vieno tėvo vaikai, mėtyti ir laužyti  baisių istorijos audrų,  bet  protėvių „gyvastis  įsruvusi į mūsų širdis, srovens per visus laikus, visų laikų vaikus – ir visi būsime nemirtingi“(J. Glinskis „Vieno tėvo vaikai“).

Šventės pabaigoje mero pavaduotojas Gintautas Kindurys kiekvienam teatrui įteikė padėkas. Po kiekvieno spektaklio jų režisieriams dovanoti  Kaimynų teatrų šventę Ignalinoje priminsiantys stiklo suvenyrai.

Parašykite komentarą